Svetainių, nuorodų, tinklalapių katalogas, nemokama reklama

 

Psichologė G.Petronienė. Darboholizmas: ne darbas turi valdyti žmogų, o žmogus - darbą

Net du trečdaliai britų nėra patenkinti savo darbu, o kiek lietuvių? Pažiūrėkime, dėl ko žmonės dirbdami būna nelaimingi. Pasirodo, nelaimingiausi tie, kurių darbas yra vienodas ir rutininis. Nelaimingais darbuotojai jaučiasi, kai nejunta aiškesnės darbo naudos ir prasmės. Labai nelaimingi yra tie, kurie nesutaria su bendradarbiais ir viršininkais. Na, ir, žinoma, labai nelaimingi perkrautieji ir pervargusieji.

Persidirbimas išnaikina net įdomaus ir prasmingo darbo malonumą. Nuo persidirbimo prasideda chroniško nuovargio sindromas, kai žmogus nebegali atsiilsėti net per savaitę atostogų, dar sunkesnis yra perdegimo sindromas - mylimas darbas visiškai nustoja džiuginti, atsipalaidavimo žmogus ima ieškoti priklausomybėse, nusigyvenama iki depresijos, na, o kai kam, nežiūrint jaunystės, žiūrėk, jau ir insultas.

Darbštuoliai dirba blogai apmokamus darbus, gelbėja kitus, dirba už kitus - „kas neša, tam ir krauna". O štai gabūs tinginiai sugalvoja geresnes verslo strategijas. Darboholiką nuolat vargina bėgimas ir vidinė įtampa. Skruzdė nebando visų šapų į skruzdėlyną susitempti, bitė nebando viso medaus į avilį surinkti, žmogus bando. Kai žmogus galvoja ne apie darbo malonumą, o apie tai, ar spės, tai ir suėda ypač daug jėgų. Bet stenkis nesistengęs, visų darbų vis tiek nenudirbsi, kaip nukirstos slibino galvos vis dygsta nauji, ir geri laikai vis neateina.

Šiandien darboholikas pabaigė didžiulį projektą, bet, žiūrėk, užuot sustojęs pasidžiaugti, kitą rytą jis jau imasi naujo. Kada draugauti, svajoti? Steve'as Jobsas dešimtį metų nesirūpino išvaizda, gyveno be baldų, nerasdavo laiko vaikams, bet tobulino kiekvieną kompiuterio detalę. Sakoma: „kai kurie vyrai yra vedę, o kai kurie - vedę savo darbą".

Darboholizmas daug kuo primena alkoholizmą

Psichinių ligų klasifikacijoje darboholizmas įrašytas tarp kitų priklausomybių, pavyzdžiui, tokių, kaip priklausomybė nuo žaidimų. Darboholikui, kaip ir alkoholikui, dirbti gerai bet kada - prieš užmiegant, pabudus, bevalgant, koncerte, pliaže. Lengvos stadijos darboholikas daug dirba, jį vertina viršininkai, pateisina namiškiai. Ligai sunkėjant, jis dėl darbo nebespėja nei pavalgyti, nei pamiegoti. Jis teisinasi negalįs atidėti darbų, bet neatiduoda darbo kitam, o jei darbo sumažėja, susiranda naujo.

Kai kurie darboholikai nujaučia, kad su jais kažkas negerai, tuo tarpu kiti įsitikinę, kad teik pat dirba visi, kaip ir alkoholikas tvirtina, kad visi geria. Kodėl darboholizmas sunkėja? Tais momentais, kai gyvenimo aplinkybės neleidžia darboholikui dirbti, pavyzdžiui, sekmadienį būnant su šeima, darboholikui užeina sunkios „pagirios" - jis neturi ko nusitverti, jam slogu ir tuščia. Bet ši būsena pagerėja vėl nuveikus kad ir menką darbelį. Štai toks žmogus atsidaro kompiuterį, ir, žiūrėk, jau savo stichijoje, atsirado ir nuotaikos, ir jėgų.

Mūsų kultūra vertė ir verčia persidirbti net ir sveikai mąstantį žmogų

Sovietinė karta nuo mažens girdėjo, kad darbas - tai dorybė, kad „verkia duonelė tinginio valgoma". Laisvalaikį reikėjo sunkiai nusipelnyti, nes buvo teigiama, kad šiaip sau žmogus laisvalaikio nevertas, jo laimė priklauso nuo to, kaip jis ištveria nemalonią veiklą. Net Adomas su Ieva neturėjo dirbti, kol nesulaužė Dievo draudimo, tada jis paskyrė jiems darbą kaip bausmę. Bet labiausiai paklusniu varžteliu žmogų padarė kapitalizmas. Jei sovietiniais laikais tapdavai darbo pirmūnu, tavo alga padidėdavo tik dešimčia rublių, o dabar paaiškėjo, kad gali tapti ir milijonieriumi, tad visi, kas gali, puolė uždirbti pinigų ir tebedirba iki dabar. Netrukus atkeliavo ir psichologiškai gudrios korporacijos, darbuotojas kviečiamas peržengti savo galimybes, skatinama konkurencija, kuriamos neformalios taisyklės, kad išeiti namo, pasibaigus darbo valandoms, negražu, darbo vietose įrengiamos valgyklos, sporto klubai - kad darbuotojas čia ir apsigyventų.

Darbo dienos vakare toks žmogus gali tik bukai panaršyti internetą ar pažiūrėti televizorių, penktadienio vakare jis be gėrimo nebeatsipalaiduoja, šeštadienis - pagirioms ir išsimiegojimui, o poilsiui belieka tik viena diena - sekmadienis. Na, o didžiausiu priešu dabar tampa nebe išsunkiantis darbdavys, o vartojimo kultūra, kuri daugelį jau įtikino, kad tik leisdami pinigus tampame laimingi, tad reikia dar ir dar daugiau uždirbti. Galbūt dėl to pagal Christophe'ą Honore duomenis, vis daugiau žmonių nenori normaliai atostogauti, kas penktas amerikietis eina į darbą užuot ėjęs pas gydytoją, dirbanti motina dvigubai daugiau laiko praleidžia atsakinėdama į laiškus, nei žaisdama su vaikais.

O kokios asmeninės ir psichologinės darboholizmo priežastys ?

Nors dažnai jaunos šeimos dirba sunkiai, vėliau dalis jų atsipučia. Tačiau kitos, kai paauga vaikai, kai viskas uždirbta, jau nebegali sustoti. Iš lizdo išskridus vaikams, žmogus pasimetęs dairosi, į sielą veržiasi tuštuma, jis atprato galvoti, ko nori pats. Tokių draugysčių, kaip jaunystėje, nebėra, daug kas neturi ir mėgiamos veiklos, tad visiškai nebeaišku, ką daryti. Kai kurie bando ir toliau gyventi vaikais - juos reguliuoti, jiems padėti. Kitus aplanko išganinga mintis: perkam sodybą! Štai jie ir vėl ilgiems metams apsirūpino darbu.

Tie, vienišiai, kurie neturi šeimos, daug dirba, nes reikia užmušti vienišą laiką, darbdaviai jiems negaili užduočių, jie turi pavaduoti šeimyniškus bendradarbius, kai suserga jų vaikai. Darboholizmas stiprėja ir dėl rutinos, dėl melancholijos, dėl tuštumos. Daugeliui veiklių žmonių dirbant susidaro iliuzija, kad jie juda į priekį, vyksta progresas. Tačiau pamąstykime: iš ko į ką progresuojam? Siekiam įlipti į grabą, atlikę didžiausią skaičių darbų?

Būna, kad daug dirbame tam, kad išvengtume kitų darbų ar rimtesnių sprendimų, pavyzdžiui, blizginam namus vietoj ataskaitos rašymo ar ruošimosi egzaminui. Kai kuriems žmonėms stresas sukelia didelį nerimą, ir jie tampa hiperaktyvūs; kuo daugiau streso, tuo daugiau reikia judėti, nes būtent judėdami jie pabėga nuo blogos nuotaikos. Tokie žmonės chaotiškai pradeda vieną darbą, dar nebaigę kito, daug prižada kitiems. Na, ir kai kurie žmonės yra darboholikai, nes darbais siekia valdyti kitus - pasitarnauja, o po to reikalauja dėkingumo ir paklusnumo.

Tad kaip sustoti dirbti ir atsipalaiduoti?

Kaip sustoti, jei susivokėme, kad esame darboholikai? Siūlau atlikti eksperimentą: visą dieną praleisti lovoje, absoliučiai nieko neveikiant, kol šonai paskaus. Tada dar dvi dienas patinginiauti, ieškoti malonumų, nieko nedaryti, tarsi būtum ligonis. Ir jeigu pavyks prasilaužti, sustabdyti laiką, pavyks pajusti išlaisvinantį potyrį, užsiimti laisvalaikiu dėl jo paties ir pagyventi! Štai tada jau pradėsim atskirti, ką darome iš meilės, malonumo, intereso, entuziazmo, įkvėpimo, o ką - dėl to, kad „reikia". Dėl malonumo, o ne dėl pinigų nemokamai padaroma daug sudėtingų darbų.

„O kaip atsisakyti darbų, kai juos visi kiša?" - paklaustų skaitytojas. Siūlau laikytis taisyklės - jei mūsų prašo padaryti papildomą darbą, pasakykime, kad reikia pagalvoti ir atsakykime ne anksčiau kaip po dienos. Nustatykime, kokie žmonės mums įvarė poreikį dirbti ir kokių žmonių dėka mes jaučiamės lyg su defektu, kad nuolat turim išpirkti kaltę. Nubauskime juos bent mintyse! Išmokime dėti pusę pastangų, atraskime savyje jausmą „pakankamai padariau" - ne darbas turi valdyti mus, o mes - darbą. Meskime įtartinas darbo naudas, suvokime, kaip aukojame save.

Kas mes - „human being" ar „human doing"? Tai, kas daroma teisingai, daroma lengvai, o jei vis vargstam, tai kažkas ne taip. Sėkmingi žmonės turi geresnį balansą tarp pasiekimo ir malonumo ir neleidžia, kad kas nors jiems kainuotų daug daugiau, nei jie gauna. Kaip rašė Milanas Kundera, „visi dalykai, kurie padaro gyvenimą vertą gyventi - šeima, draugystė, kūryba, dvasingumas, reikalauja vienintelio dalyko, kurio mes niekad neturime pakankamai, - laiko".

 



Komentarai

Rašyti komentarą


Parašykite komentarą

Slapyvardis*:
El. paštas:
Komentaras*: