Svetainių, nuorodų, tinklalapių katalogas, nemokama reklama

 

Nors gali sukelti vėžį, šio aliejaus iki šiol neatsisakome

Nors augaliniai aliejai, pavyzdžiui, palmių aliejus, natūraliai turi gerų savybių, perdirbant juose atsiranda vėžį galinčių sukelti medžiagų, LRT RADIJUI sako Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistė Ilona Drulytė.

Be to, alyvpalmių auginimas turi didelės įtakos klimatui ir kai kurių gyvūnų rūšių nykimui. Vis dėlto lietuviams tai nerūpi - tyrimai rodo, kad dažnas nekreipia dėmesio, ar palmių aliejaus yra jų naudojamų produktų sudėtyje, nors šis aliejus gali būti naudojamas tiek gaminant kurą, tiek maistą.

B. Galdikas keliaudama vežasi savo muilą

„Pastebėjau, kad šitame viešbutyje pagrindinė sudedamoji muilo dalis yra palmių aliejus", - sako orangutangus tyrinėjanti dr. Birutė Galdikas. Vienas pirmų dalykų, ką ji padaro, apsistojusi viešbutyje - patikrina muilo sudėtį. „Niekaip nesuprantu, kodėl Lietuva naudoja atogrąžų miškų aliejų. Esu tikra, kad Lietuva turi savo žaliavų su augaliniais riebalais. Nesuprantu, kodėl lietuviai to nemato", - tvirtina B. Galdikas. Ji per daug gerai žino tikrąją palmių aliejaus kainą: „Jei kažką žinai apie palmių aliejų, negali atsikratyti to negatyvaus jausmo, kad palmių plantacijos yra aplaistytos krauju orangutangų ir kitų būtybių, kurios buvo ten išnaikintos."

Orangutangų tyrinėtoja keliaudama vežiojasi savo muilą. Indonezija, kur lietuvių kilmės mokslininkė dirba ir gyvena jau beveik penkis dešimtmečius, kartu su Malaizija yra didžiausios pasaulyje palmių aliejaus eksportuotojos. Tokiose salose, kaip Sumatra ir Borneo, per tą laiką neliko didžiosios dalies atogrąžų miškų.

„Keliaujant per Borneo salą, kaip kad aš keliavau prieš kelias savaites, galima važiuoti valandų valandas ir nematyti daugiau nieko išskyrus alyvpalmes", - pasakoja dr. B. Galdikas. Orangutangai ir Sumatros tigrai atsidūrė ant išnykimo ribos, nes jie negali išgyventi bekraštėse palmių plantacijose. „Milžiniškos pasaulinės korporacijos pradėjo suprasti, kad jos gali prarasti klientus. Bet žala jau padaryta.", - tvirtina dr. B. Galdikas.

Naudojamas maisto pramonėje, nes pigus

Švelniai gelsvos spalvos, panašus į sviestą, supakuotas į ploną mėlyną plėvelę dėžėse po 25 kg - tai tik viena iš formų, kokia palmių aliejus pasiekia Lietuvą. Šiuo atveju - Kauną, kur įsikūrusi viena Norvegijos kapitalo įmonių grupės „Orkla" bendrovė. Dėžę atidaręs už tiekimą atsakingas Miroslavas Tomaševičius paaiškina, kad tai - rafinuotas palmių aliejus, o pati žaliava išgaunama iš skirtingų alyvpalmių dalių.

„Pati vertingiausia - palmių branduolys, kuris yra alternatyva kokosų aliejui. Likusi minkštoji palmių vaisiaus dalis yra būtent tai, iš ko gaminamas palmių aliejus", - sako M. Tomaševičius. Įmonės rinkodaros vadovas Adomas Galinis gali ilgai pasakoti apie tai, koks universalus yra palmių aliejus: „Jis panaudojamas įvairiai - gali būti įdaro sudedamoji dalis, miltų, kuriuose yra truputėlį palmių [aliejaus], produktų dalis. Tai priklauso nuo to, kokią funkciją turi atlikti."

Bendrovė tiekia žaliavas su palmių aliejumi maisto pramonei. Aliejus daugiausia naudojamas kepiniams ir įvairiems saldumynams, tačiau jo taip pat yra kosmetikoje ir higienos priemonėse, o Europoje - dažnai ir biokuro sudėtyje. Paklausti, kodėl palmių aliejus toks paplitęs, dauguma atsakys - kaina. Iš dalies taip yra todėl, kad alyvpalmės, kurių nederėtų painioti su alyvmedžiais, išsiskiria produktyvumu. „Palyginkime su rapsų aliejumi. Iš vieno hektaro rapsų vidutiniškai gaunama 700 kg aliejaus, o palmių aliejaus iš to paties hektaro gaunama 3,7 t. Vien jau šiuo aspektu tai yra produktas, kurį gaminti apsimoka, jis yra našus", - tvirtina A. Galinis.

Lietuviams palmių aliejus nesvarbus?

Lietuvoje veikianti anksčiau pasakojime minėta įmonių grupė taip pat prekiauja sertifikuotu palmių aliejumi.

„Tai turbūt labiausiai siejasi su tuo, kad „Orkla" vis dėlto yra norvegų kapitalo įmonė. Didžioji dalis jos bendrovių veikia būtent Šiaurės šalyse. Ten suvokimas ir žinojimas apie palmių aliejų ir socialinės atsakomybės klausimus yra svarbus kiekvienam piliečiui. Žinoma, tai verslo iniciatyva, susijusi su tuo pačiu vartotoju ir socialine atsakomybe plačiąja prasme", - sako A. Galinis.

Ženklinimas turėtų paskatinti daugiau palmių aliejaus išgauti tausojant miškus ir nekenkiant vietos bendruomenėms. Tačiau šiuo metu apvalios žalios palmės šakelės formos ženklu pažymėta tik penktadalis pasaulyje pagamintos produkcijos.

„Daugiau negu pusė Lietuvos vartotojų sako, kad jų pasirinkimui palmių aliejaus buvimas ar nebuvimas produkte jokios įtakos nedaro", - įmonės užsakytos apklausos duomenis cituoja pašnekovas.

Anot jo, viskas priklauso nuo vartotojų. Pavyzdžiui, Šiaurės šalių rinkoje jo atstovaujama įmonė beveik nebeprekiauja nesertifikuotu palmių aliejumi, bet Lietuvoje padėtis šiandien visai kitokia. „Sakyčiau, turimas rezultatas yra pasekmė to, kad nenorime žinoti daugiau", - mano A. Galinis.

Susirūpinimas dėl palmių aliejaus mus grąžina prie tinkamos mitybos

Jei atogrąžų miškai ir orangutangų naikinimas jums atrodo per toli, o klimato kaita - per abstrakti, gal paveiks sveikatos specialistų argumentai?

„Augalinis aliejus gamtoje yra labai geras, tie riebalai labai geri, bet pavojus sveikatai atsiranda juos perdirbant. Atsiranda medžiagos, kurios susidaro ir kito perdirbimo metu, bet daugiausia jų susidaro rafinuojant augalinius aliejus ir esant aukštai temperatūrai - daugiau kaip 200 °C", - sako Nacionalinio maisto ir veterinarijos Rizikos vertinimo instituto specialistė I. Drulytė.

Pasirodo, kad apdorojant palmių aliejų aukštoje temperatūroje susidaro pramoniniai teršalai. Tai medžiagos, kurių pavadinimą sunku įsiminti: „Tai tam tikri esteriai, jie yra galimi kancerogenai", - sako I. Drulytė. Jų nerasite įrašytų gaminių sudėtyje, nors panašu, kad tos medžiagos ir gali sukelti vėžį.

„Europos maisto saugos tarnyba pabandė išsiaiškinti, surinko duomenis, iš kur gauname esterių, kas yra pagrindiniai šaltiniai. Tiriant aliejus, riebalus, išsiaiškinta, kad palmių aliejus ir palmių branduolių aliejus bei margarinas yra tie riebalai, kuriuose randama daugiausia šių teršalų", - nurodo I. Drulytė.

Europos maisto saugos tarnybos išvados kol kas yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau I. Drulytė įžvelgia teigiamą reikalo pusę: „Tai rodo mokslo pažangą ir mus grąžina prie teisingos mitybos ištakų, natūralių produktų, nerafinuotų aliejų, paprastų produktų, kuriuose mažiau sudedamųjų dalių. Pusryčių maistu turi būti košė, o ne sausainiai ar sausi pusryčiai. Tai toks supurtymas - turime galvoti, ką valgome."

 

 

 

 

 



Komentarai

Rašyti komentarą


Parašykite komentarą

Slapyvardis*:
El. paštas:
Komentaras*: