KONFERENCIJA APIE ŠEIMĄ: AGRUMENTŲ KALBA SUTARIMO LINK
2021-09-08
Konferencija apie šeimą: AGRUMENTŲ KALBA
sutarimo LINK
„Tauta ir valstybė yra stipri tiek, kiek
stipri šeima“, – teigė Prezidentas Gitanas Nausėda konferencijoje „Šeima – visuomenės ir valstybės pagrindas. Sutarimo link“,
kurią organizavo Laisvos visuomenės institutas ir Vytauto Didžiojo universiteto
Katalikų teologijos fakultetas.
Konferencijoje įvairių sričių specialistai ir
intelektualai išsakė savo įžvalgas, kad paskatintų tolesnes diskusijas
visuomenėje, kai argumentų kalba judama tiesos pažinimo, sąmoningo
apsisprendimo ir sutarimo link.
Prezidentas G. Nausėda: „Tauta ir valstybė
yra stipri tiek, kiek stipri šeima“
Konferencijos dalyvius sveikino Prezidentas
Gitanas Nausėda. Perduotu sveikinimu jis svarstė, kodėl šeimos instituciją vis dažniau bandoma pateikti ne kaip vertybę,
kurią reikia visapusiškai stiprinti, o kaip problemą, iš kurios neva privalu
išlaisvinti žmogų.
„Gindami valstybę žmonės pirmiausiai gina savo
šeimas. Ir gindami šeimas gina valstybę. Kartais žiūrint į mūsų tautos, mūsų
valstybės istoriją gali atrodyti, kad iki šiol išlikome tik dėl stebuklo. Ne,
išlikome drąsiai kovojančių brolių ir sūnų, mylinčių motinų, rūpestingų tėvų,
išmintingų ir kantrių senelių dėka. Nes net ir gūdžiausiais priespaudos metais
šeimose buvo puoselėjama gimtoji kalba, perduodama meilės laisvei, Tėvynei ir
savo artimui dvasia. Todėl tauta ir valstybė yra stipri tiek, kiek stipri
šeima“, – priminė Prezidentas G. Nausėda.
Pirmas žingsnis atveria duris sekantiems
Konferencijos globėjo Vilniaus arkivyskupo
Gintaro Grušo teigimu, sąvokų ir įstatymų keitimas gali nulemti visuomenėje ir
valstybėje tokius ateities pasikeitimus, kurie šiuo metu sunkiai tikėtini.
„Žengiant pirmą žingsnį, atveriamos durys
tolimesniems, nes jei šeimos santykius apibrėžiame emociniais ryšiais, tai gali
teisiškai nuvesti labai netikėtais keliais. Turime galimybę peržvelgti kaitą,
jau įvykusią kitose valstybėse, ir matyti, kur link tai veda ir gali vesti.
Svarbu, kad kultūroms besikeičiant būtų aptarta ir įvardinta, kokios galimos
tokios kaitos pasekmės“, – ragino arkivyskupas G. Grušas.
Lietuvių tautos ateitis didžia dalimi
priklausys nuo pasirinktos šeimos sampratos
Kauno arkivyskupas dr. Kęstutis Kėvalas
kalbėjo apie krikščioniškojo paveldo įtaką Vakarų civilizacijai, valstybei
egzistencinę vaikų susilaukimo ir santuokos svarbą.
„Pirmiausia – tai vyro ir moters teisių
apsauga primenant jų lygiavertiškumą prieš Dievą ir įstatymą. Tai vaikų apsauga
užtikrinant jiems saugumą ir teisę augti dviejų tėvų aplinkoje. Pagaliau tai – visuomenės
apsauga nuo neatsakingo naudojimosi lytiškumo dovana. Jei ši galia tvarkoma
aistros, o ne atsakingo proto, tai šeimos yra griaunamos, vaikai traumuojami,
valstybė turi perimti vienišų vaikų ir motinų globą, pagaliau – griaunama
emocinė ir psichologinė sveikata, kuri taip reikalinga kūrybingam darbui,
asmens ir visuomenės klestėjimui“, – kalbėjo K. Kėvalas.
Keldamas svarbų klausimą, ar dar turime jėgų
visuomenėje akumuliuoti energiją, užsidegimą ir gyvybiškai svarbią tautos
išlikimui savęs dovanojimo kultūrą, Kauno arkivyskupas teigė, kad Lietuvos
ateitis didžia dalimi priklausys nuo to, kokią šeimos sampratą pasirinksime.
Arkivyskupas
kvietė visas puses dialogui pasitelkiant argumentų jėgą, bet ne jėgos
argumentą.
Atrodo, kad pasaulis tapo laisvas iki
pamišimo
Politikos filosofas prof. dr. Alvydas
Jokubaitis kalbėjo apie partnerystės įstatymo svarstymų rodomą gilėjančią
politinio liberalizmo krizę.
„Homoseksualai savo šeimos sampratą nori
įtvirtinti su liberalios valstybės pagalba. Anksčiau liberalai reikalavo kuo
mažiau valstybės, dabar jie netikėtai net santuokos, šeimos ir erotikos
reikalus nori formuoti su valstybės pagalba. LGBT kaip pilietinė religija be
dievo nori būti aukščiau katalikų religijos su Dievu“, – paradoksą aiškino
prof. A. Jokubaitis. Jis pabrėžė, kad net dažnai šios diskusijos kitoje pusėje
atsiduriantys katalikai (kurių šeimos samprata grindžiama santuokos kaip
sakramento suvokimu) nereikalauja savo šeimos sampratos įtvirtinti
įstatymais.
Profesoriaus taip pat atkreipė dėmesį į
vadinamąjį neapykantos kalbos įstatymą: „Remdamiesi valstybe liberalai nori
įtvirtinti savo gero gyvenimo sampratą. Norėdama įtvirtinti homoseksualią šeimą
valstybė priversta imtis piliečių minčių ir jausmų kontrolės. Todėl neapykantos
kalbos įstatymo pasirodymas šalia partnerystės įstatymo nėra atsitiktinumas.
Priešingai, tai du vienas kitą papildantys įstatymai.“
„Gali būti, kad prasideda naujas liberalios
valstybės ir Katalikų Bažnyčios santykių etapas. Šiuo požiūriu, partnerystės
įstatymas yra ne tik šeimos, bet ir liberalizmo ateities klausimas“, – sakė filosofas.
Pakeitus įstatymus pasikeis ir visuomenės
nuomonė?
Dr. Irena Eglė
Laumenskaitė atkreipė dėmesį į valdančiųjų teiginius, esą priėmus partnerystės
įstatymą visuomenės nuomonė taps vis palankesnė, o su naująja karta daugės
pritariančių vienalyčių asmenų partnerystėms ir santuokoms. Jos teigimu, jau
sovietmečiu tyrimai klausė žmonių, ar darbas jų gyvenime yra svarbus, ir žmonės
atsakė teigiamai, nes to meto ideologija tą propagavo ir baudė vadinamuosius
veltėdžius. Nors tuo tarpu darbas buvo masiškai imituojamas, palydint posakiu
„jie vaidina, kad mums moka, mes vaidiname, kad dirbame.“ Dabartinės apklausos
Vakaruose, o ypač JAV, apie pritarimą partnerystėms po jų įteisinimo rodo, kad
keičiantis valdžios požiūriui, keičiasi ir visuomenės nuomonės tendencijos. Giluminiai
tyrimai rodo, kad dėl didėjančio individualizmo ir vartojimo nuostatų, auga
visuomenės apatija naujadarams: viešai sakoma tai, ko reikalauja įstatymai, o
tikroji pozicija slepiama.
Sociologė aptarė ir naujausius Lietuvos
apklausų rezultatus.
„Nuomonė klausimu, ar šeima galime laikyti
tos pačios lyties partnerius, pastaraisiais metais išlieka stabili. Duomenys
nekinta: vienalyčių asmenų partnerystei be dvejonės pritaria tik 10 proc. apklaustųjų
[...] Didesnė visuomenės dalis homoseksualių porų nelaiko šeimomis, bet
sutinka, kad reikia joms užtikrinti teisinę apsaugą. Tarp tų, kas šeimai
priskirtų įvairias bendro gyvenimo formas, santykinai dažniau yra jaunimas iki
29 metų ir gaunantieji didesnes pajamas. Jaunimas yra labiausiai priklausomas
nuo internete ir socialiniuose tinkluose vyraujančiu laikomo požiūrio, jo tarpe
dažna bendresnė nuostata „kodėl gi ne?“ ir atspindi įsipareigojimų ir
atsakomybės stoką. Tačiau jaunų žmonių patirtis pasikeičia jiems sukūrus šeimą,
o ypač susilaukus vaikų“, – apklausų rezultatus aiškino I. E. Laumenskaitė.
Prigimtinės ir sugalvotos žmogaus teisės
Teisininkas dr. Vygantas Malinauskas aptarė prigimtinių žmogaus teisių
savybes, teisių, pareigų ir laisvių santykį bei vis dažniau grupiniams
interesams suteikiamą žmogaus teisių statusą, taip sukuriant dirbtines žmogaus
teises.
„Tereikia savo grupės interesui suteikti žmogaus teisių
statusą ir šis interesas pasidaro aukštesnis už demokratiją. Privačius įtakingų
visuomenės grupių interesus pavertus žmogaus teisėmis visuomenė netenka
galimybės jų kvestionuoti teismuose ar bandyti atmesti referendumo būdu. Tam,
kad įtakingos interesų grupės interesams suteikti žmogaus ar konstitucinių
teisių statusą, pakanka pateikti naują egzistuojančių Konstitucijos normų
privalomą ir galutinį išaiškinimą pakeičiant, išplečiant Konstitucijos normų
turinį arba „tarp eilučių“ atrandant naujas teises“
Pasak V. Malinausko, toks Konstitucijos normų
prasmės aiškinimas priderinant šių normų turinį prie ideologinių ar interesų
grupių poreikių ne tik riboja demokratiją, bet ir kelia pavojų visuomenės narių
laisvėms. Todėl, kad naujos teisės neišvengiamai lemia naujas visuomenės narių
laisvės ribas. Valstybė, kurioje interesų grupės gali savo interesus paversti
žmogaus ar konstitucinėmis teisėmis, neišvengiamai tampa mažiau laisva ir
mažiau demokratine.
Religinė bendruomenė – už įstatymo ribų?
Konferencijoje kalbėjo ir dėl išsakyto
Stambulo konvencijos traktavimo gausių visuomenės ir medijų reakcijų sulaukęs
kunigas Algirdas Toliatas. Jis aptarė vadinamąją atšaukimų kultūrą (angl. Cancel
culture) ir kitas šeimos sampratos keitimo pasekmes religijos ir sąžinės laisvėms.
A. Toliatas kalbėjo, jog Bažnyčia yra
bendruomenė, kuri patyrė turbūt daugiausiai persekiojimų nuo pat savo gyvavimo
pradžios. Pamirštama, kad tai iki dabar yra viena pažeidžiamiausių
bendruomenių. O dabar, priimant partnerystės įstatymą, tuo pačiu religinė
bendruomenė būtų pastatyta už įstatymo ribų (nors yra kitų kelių, kurie leistų
nesupriešinti visuomenės).
„Labai tikėtina, jog priėmus įstatymus, kurie
leis teigti, kad krikščionybė yra homofobiška, prasidės krikščionybės išstūmimas
iš viešosios erdvės, jos marginalizavimas, o ilgainiui galbūt ir persekiojimas“,
– svarstė A. Toliatas.
Jis ragino politikus ir visuomenę nelikti
abejingais, gilintis į šias svarbias temas ir nebijoti.
Ateitimi besirūpinanti visuomenė rūpinasi
vaikais
Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkės,
gydytojos doc. dr. Ramunės Jurkuvienės teigimu, po traumuojančios totalitarizmo
patirties tik dabar pradedame grįžti prie prigimties ir tikrovės pripažinimo, o
būtent prigimtis diktuoja, jog šeimoje prioritetas turi būti teikiamas vaiko
interesams. Vaikas yra pažeidžiamiausias, bet kartu svarbiausias šeimos narys.
Vaikas yra ateities garantas ir mūsų kaip žmogaus ir kaip visuomenės išlikimas.
Apie ateitį galvoja tokia visuomenė, kurioje valstybės institucijos padeda
šeimai užtikrinti vaiko interesus. Paradoksalu, kad šiandien tenka įrodinėti,
jog vaikui geriausia augti šeimoje.
Geriausias vaiko interesas, R. Jurkuvienės
nuomone, yra akivaizdus – augti su skirtingų lyčių biologiniais tėvais. Tyrimai
šiandien aiškiai rodo, kad motinos geriausiai atskiria vaikų emocijas ir jų
raišką, o vaikai, augdami su biologine mama geriausiai išsiugdo žmogiškus
empatijos ir socialumo gebėjimus, pasitikėjimą savimi. Atitinkamai ir tėvai yra
būtini saugumo jausmui, protingos rizikos ir pagarbos motinai gebėjimams
ugdyti. Skirtingame amžiuje vaiko raidai svarbiausi tampa tai motinos, tai tėvo
vaidmenys. Pasak R. Jurkuvienės, vaiko augimą su abiem biologiniais tėvais
pavyksta užtikrinti ne visada, tačiau valstybė visada turi to siekti.
Santuoka yra
vienintelė konstitucinė šeimos sudarymo forma
Kalbėdamas
apie šeimos konstitucinę sampratą ir partnerystės institutą teisininkas doc.
dr. Vaidotas Vaičaitis pabrėžė, kad Konstitucija šiandien praktiškai negalioja.
„Referendumo
įstatymo nėra, parlamentas yra, bet svarbiausi sprendimai priimami vyriausybės,
parlamentinė kontrolė neegzistuoja. Tačiau mes neturime kitos sutarties, kuria
galėtume vadovautis. Konstitucija yra pagrindinė visuomenės sutartis, kuria
galime remtis, ji yra balansas ir proporcingumas tarp pagrindinių visuomenės
vertybių. Turime rasti šį balansą tarp visuomenės intereso ir individo laisvių,
taip pat ir šeimos klausimu“, – Konstitucijos svarbą aiškino teisininkas.
„Konstitucija
mato šeimą ir kaip vertybę iš savęs, ir kaip visuomenės pagrindą. Santuoka yra
vienintelė konstitucinė šeimos sudarymo forma ir kartu vienintelė sutarčių
rūšis, kurią mini Konstitucija, ir tai puikiai rodo jos svarbą. Jeigu įstatyme
šalia santuokos būtų numatytos ir kitos sutartys, pretenduojančios į šeimos
atsiradimo pagrindus, mano manymu, tai galėtų neatitikti Konstitucijoje
įtvirtinto „šeimos kaip visuomenės ir valstybės pagrindo“ principo ir kartu
Konstitucijos keitimo mechanizmo. Konstitucijoje kitokių sutarčių, kurių pagrindu
galėtų atsirasti šeimos santykiai, nėra ir jeigu tokia sutartis atsirastų
eilinio įstatymo pagrindu, atsirastų ir disonansas su konstituciniu naratyvu“,
– teigė Vaidotas Vaičaitis.
Susitarimas dėl bendro gyvenimo
atliepia faktinę realybę
Advokatas doc. dr. Paulius Čerka kalbėjo, kad
bendro gyvenimo faktas yra
dabartinė realybė, tačiau egzistuojantis teisinis reguliavimas, palikdamas
teismams taikyti tik bendruosius principus, taip gyvenantiems sukuria teisinį
neapibrėžtumą, nenumatomumą ir nesaugumą. Pats bendro gyvenimo faktas
negali būti sutapatintas su šeimos sukūrimu, nes gali būti sąlygotas ir kitų
motyvų (pavyzdžiui, kartu gyvenantys studentai ar seserys).
P. Čerka atkreipė dėmesį į visuomenėje dažnai
kylančią priešpriešą dėl partnerystės ir susitarimo dėl bendro gyvenimo, kai
yra pritariama vienam ir prieštaraujama kitam iš jų. Pasak jo, šie reguliavimai
vienas kitam neprieštarauja todėl, kad bendro gyvenimo susitarimas šeimos
santykių nei kuria, nei užkerta jiems kelią.
„Susitarimas dėl bendro gyvenimo sukurtų didesnį apibrėžtumą ir saugumą
asmenims, kurie dalinasi vienu namų ūkiu nepriklausomai nuo jų motyvų, o kartu
neapribotų asmenų teisės į šeimą“, – teigė advokatas.